Profane #15

 

I Am Not a Number

„Leiskite algoritmui atlikti savo darbą. Ir palaukite. Šiek tiek. Labai norėtume, kad šis įvadas prieš mūsų nustebusias akis rašytųsi pats, bendromis ir džiaugsmingomis mašinos ir žmogaus pastangomis, tačiau galbūt mūsų prašymas nėra pakankamai aiškus ir konkretus, nes dirbtinis intelektas nenori jo įvykdyti. Ir vis dėlto, kupini vilties, sužadinti mūsų įžanginio kvietimo (p. 6), stebėdami, kaip atsiranda dvejetainio kodavimo būdu sukurti vaizdai, pagalvojome, kad tai gali įvykti. Mūsų apmąstymai (p. 46) taip pat patvirtino robotų, išstumiančių žmogų iš darbo jėgos, pažangą. Tačiau akivaizdu, kad mėgėjai lengvai nepasiduoda skaičiavimams, nes mieliau tyrinėja neprotingus ir neišmatuojamus kelius į pasitenkinimą. Jų pačių rojus. Tad belieka tik nustoti blaškytis, kad parengtume šią įžangą, kurioje kaskart ir visada šiek tiek aštriau pasakoma, kad mūsų turinys nesivadovauja jokia darbotvarke, o klesti nevaržomai. 
Verčiant šio naujo numerio puslapius: nuo socialinės žiniasklaidos (p. 120) iki parduotuvės Apulijoje (p. 184), nuo demiurgo augmenijos (p. 164) iki daugiabučio (p. 86), nuo kriauklės (p. 130) iki duonos riekės (p. 226), nuo kalno (p. 30) iki spintos (p. 96). Toks jau tas Profane, sveikinantis visus, kurie nuklysta nuo pramintų takų, ypač tuos, kurie patys susikuria savo kelius, o informatikams prastai.“

Carine Soyer

__________

I Am Not a Number

"Let the algorithm do its work. And wait. A little. We would love to see this introduction write itself before our amazed eyes, in a joint and joyful effort between machine and human, but perhaps our request is not clear and specific enough, as the artificial intelligence is reluctant to deliver. And yet, full of hope, galvanized by our opening invitation (p. 6), as we watched images generated by binary encoding appear, we thought it might. Our reflection (p. 46) also confirmed the progress of robots, ousting man from the workforce. But it is obvious that amateurs don’t give in easily to calculations, as they prefer to explore unreasonable and unfathomable paths to
achieve contentment. Their own Eden. All that remains then is to stop loafing in order to draft this introduction which says, each time and always a little more pointedly, that our table of contents does not follow any agenda, but flourishes unconstrained. When this new issue is opened, two paper legs perform a mean split: from social media (p. 120) to a shop in Puglia (p. 184), from a demiurge vegetation (p. 164) to a tenement building (p. 86), from a shell (p. 130) to a slice of bread (p. 226), from mountain (p. 30) to closet (p. 96). That’s just the way Profane is, welcoming everyone that wanders off the beaten track, especially those who create their own paths, and too bad for computer science."

Carine Soyer